Kai buko jausmo drelės
Šiurkščiu šalčiu alsuoja,
Cementas girgžda tarp dantų
Ir rudeniu vaitoja
. . .Mechaninių lašų pavėsy.
Nimfos braido skėčių upėj-
Kūnai lankstūs jų, nesvyra-
Užgrūdinti dangaus vandens...
Smingančio į žolę, žemę, sielą -
. . .Aidinčio lašų valso kartaus.
Mergaičių rankomis ropoja serpentinai,
O gal tai žalvarinės gluosnių vijos,
Stiebias lig dangaus...
Ir plyšta medžių šerdys
. . .Aplink akis, besrūvančias drėgnos žolės kvapu...
Šiurkščiu šalčiu alsuoja,
Cementas girgžda tarp dantų
Ir rudeniu vaitoja
. . .Mechaninių lašų pavėsy.
Nimfos braido skėčių upėj-
Kūnai lankstūs jų, nesvyra-
Užgrūdinti dangaus vandens...
Smingančio į žolę, žemę, sielą -
. . .Aidinčio lašų valso kartaus.
Mergaičių rankomis ropoja serpentinai,
O gal tai žalvarinės gluosnių vijos,
Stiebias lig dangaus...
Ir plyšta medžių šerdys
. . .Aplink akis, besrūvančias drėgnos žolės kvapu...
Nei gyva, nei mirus…
Medžių uolom klajoju viena…
Kaip naktis be Aušros
Ar mėnulio šviesa,
Klūpau per amžius–
Bekūnė, iš drumsto lietaus sukurta…
Medžių uolom klajoju viena…
Kaip naktis be Aušros
Ar mėnulio šviesa,
Klūpau per amžius–
Bekūnė, iš drumsto lietaus sukurta…
Ir tykiai tįsta, traukiant iš Niekur į KUR
Sietynų dangaus begalybė-
Sielos verpetuose gimusi mano našta ir esybė...
Duona kasdienė, nugrimzdus erškėčių spygliuos,
Kur niekad Dievo ranka nepasiekia...
Šiąnakt nuodėmių jūroje
peiliais
alsuos sielos kartybė bemiegė...
Užmetė vidurnaktis voratinklį iš mėnesienos gijų.
Staiga trys nusvirę šakos pakilo.
Žiemos naktį- tokią šaltą ir tylią,
Sužaliavo Migdolas sniegynų tyruose...
Siekė mėnesienos eleksyro,
Prikėlusio iš ledo gniaužtų dvasią- seną, nebegyvą
Šerkšno adatėlės pavėjui nubiro
Mažutis, gležnas žiedo pumpuras praskilo
Pabiro, kilo aukso dulkės ant sniego-
Ar jauti?!.. Vėjy gaivus kvapas baltųjų lelijų...
Migdolas geidė žvaigždžių aukščio svaigaus
Bet, ak, jis vis dar nesuprato, kad tai tik iliuzija vienišo, liūdno žmogaus...
Midnight threw on a gossamer, knitted with threads out of moonlight
Three pendulous branches rose right away...
At the night of the winter, so chilly and quiet, an almond broke into young leaf and decided for this scene not to await..
in the middle of wilderness snowy
the tree of an almond turned green looking young & so bright..
it tried to reach out elixyr of the moonlight, awaking the spirit locked deep in the clutches of ice...
needles of hoarfrost scattered all over as wind blew away..
Petite, fragile bud broke into the flower
and dust out of gold fellll down on ice, on the crystals and space.. do you... do you feel scent of white lillies, it flew with the wind as you stayed...
so tall as the almond tree...
knowing that it desires the clouds as the lovechild of ice drops, moonlight, snow and the heights...
sad, it did not realise it's been an illusion of a blue, lonely man and that's drifting astray...
while crystals fall down on the seed swirling round and around in the circles and back and then forth as his tall lone sillhuette walkes away...
Belydint Saulę, žarstančią bronza uolinius krantus
Supas ant Tavo blakstienų šešėliai-
Ir krenta jie vėl, ir i š n a u j o...
Užtenka pažvelgti- mintys nugrimzta, pražūva
Kaip smiltys baltoj mano saujoj...
Purpuro mėlių atspindžiais šiltais, be krantų...
Bet serpentinų vingiai atstoja smėlio sparnus-
O Mėnulio kanjonuos skęsta devynios dešimtys minčių-
Šnabžda... Lyg vėjas čia esu-
Aklasis, laisvas just Tave it šviesą žvaigždžių...
Supas ant Tavo blakstienų šešėliai-
Ir krenta jie vėl, ir i š n a u j o...
Užtenka pažvelgti- mintys nugrimzta, pražūva
Kaip smiltys baltoj mano saujoj...
Purpuro mėlių atspindžiais šiltais, be krantų...
Bet serpentinų vingiai atstoja smėlio sparnus-
O Mėnulio kanjonuos skęsta devynios dešimtys minčių-
Šnabžda... Lyg vėjas čia esu-
Aklasis, laisvas just Tave it šviesą žvaigždžių...
Betįstant cigarilės dūmo mėliui
Pasklido vyšnių žiedlapiai ore-
Jutau, kaip skaudžiai slysta lūpos
. . . . .Tavo
. . . . . . .pirštais...
Taip pat kaip dylanti nakties delčia.
Mūsų kūnai- blankiai virpantys šešėliai,
Nublokš juos nežinia ankstyvą rytą...
Pasklido vyšnių žiedlapiai ore-
Jutau, kaip skaudžiai slysta lūpos
. . . . .Tavo
. . . . . . .pirštais...
Taip pat kaip dylanti nakties delčia.
Mūsų kūnai- blankiai virpantys šešėliai,
Nublokš juos nežinia ankstyvą rytą...
O man paliks karšti išdilę mėliai
. . . . . .Prisiminimų
. . . . . . . . .knygoj
Tamsiam senamiesčio skvere rašyti...
. . . . . .Prisiminimų
. . . . . . . . .knygoj
Tamsiam senamiesčio skvere rašyti...
Siela telkšo ant delno.
Gili jos tuštuma porcelianiniu veidu sruvena,
Minčių lavinai ištryškus iš ekečių
Suvytę Saulės žiedai
Ugnine plunksna skelbia testamentą horizonto ūkui
Ir teka miglos tašku, kur purpuro dangus ir ledo jūros susilieja...
Ten kirai širdies erdves plėšo ir pašvaistę žalvariu rėžia,
Gerdami šviesos balose geidžia nuplėšti
purviną
. .skliauto
. . .skraistę...
Gili jos tuštuma porcelianiniu veidu sruvena,
Minčių lavinai ištryškus iš ekečių
Suvytę Saulės žiedai
Ugnine plunksna skelbia testamentą horizonto ūkui
Ir teka miglos tašku, kur purpuro dangus ir ledo jūros susilieja...
Ten kirai širdies erdves plėšo ir pašvaistę žalvariu rėžia,
Gerdami šviesos balose geidžia nuplėšti
purviną
. .skliauto
. . .skraistę...
Tu išėjai… Tavo žingsniai- kraujo klanai…
Paliko tik šaltas sniegynas ir gervių pulkai-
Lyg raudų dėmės ant balto šilko…
Užgimti mirštant iš naujo bandei-
Pakilti lotoso žiedu iliuzijų vėtron…
Bet nedingai…Nesugebėjai išnykti tirpstančiom snaigėm…
Ant mano delno, it vandens lašas, Tu išlikai-
Beformio jausmo skleidėjas,
Dylant ryto Aušrai iš lėto…
Paliko tik šaltas sniegynas ir gervių pulkai-
Lyg raudų dėmės ant balto šilko…
Užgimti mirštant iš naujo bandei-
Pakilti lotoso žiedu iliuzijų vėtron…
Bet nedingai…Nesugebėjai išnykti tirpstančiom snaigėm…
Ant mano delno, it vandens lašas, Tu išlikai-
Beformio jausmo skleidėjas,
Dylant ryto Aušrai iš lėto…
Oda- spalvoto stiklo šukės.
Sunkiai sminga į sielos gelmes...
Sėdėdama dangaus centre
Prieš aukso upę
Sklaidau trapias minčių erdves
Bet nieko nejaučiu, jos tuščios
Tik vėjas neria šalčio labirintus.
Tįsta jie pirštų galiukais,
Ant paukščių sparnų sunkiom
Nakties aksomo klostėm krinta
Sunkiai sminga į sielos gelmes...
Sėdėdama dangaus centre
Prieš aukso upę
Sklaidau trapias minčių erdves
Bet nieko nejaučiu, jos tuščios
Tik vėjas neria šalčio labirintus.
Tįsta jie pirštų galiukais,
Ant paukščių sparnų sunkiom
Nakties aksomo klostėm krinta
Plyšta delčios spinduliai.
Sidabru draikos jų voratinkliai ore,
Bešaukiant pilką ryto kūną...
Sėdžiu aš laisvų mergaičių bulvare,
Ir traukiu karčiai laisvą cigarilės dūmą...
Ši laisvė gniaužia man akis ir kausto balsą...
Jaučiu kaip smėlio pilys griūna-
Vilnija, byra smiltys iš dangaus
Ir aimanuoja žaizdru įkaitintoj agonijoj Fortūna
Sidabru draikos jų voratinkliai ore,
Bešaukiant pilką ryto kūną...
Sėdžiu aš laisvų mergaičių bulvare,
Ir traukiu karčiai laisvą cigarilės dūmą...
Ši laisvė gniaužia man akis ir kausto balsą...
Jaučiu kaip smėlio pilys griūna-
Vilnija, byra smiltys iš dangaus
Ir aimanuoja žaizdru įkaitintoj agonijoj Fortūna
Saulėlydžio aušroj krentu sidabro spinduliais
Iš Dievo rankų...
Į Žemės šerdį...
Siela skleidžia žiedus
Racionalioj gimtinėje granito erdvių
Racionaliai nenoriu
Tikėti atspindžiu akių rasoj-
Gyvent sapnų dėžutėj,
Sklidinoj nakties plaštakių
Plasta jos širdies ritmu
Ir meta sparnus į ...d a n g ų ?!
Racionaliai...
Iš Dievo rankų...
Į Žemės šerdį...
Siela skleidžia žiedus
Racionalioj gimtinėje granito erdvių
Racionaliai nenoriu
Tikėti atspindžiu akių rasoj-
Gyvent sapnų dėžutėj,
Sklidinoj nakties plaštakių
Plasta jos širdies ritmu
Ir meta sparnus į ...d a n g ų ?!
Racionaliai...
Ir tykiai tįsta, traukiant iš Niekur į KUR
Sietynų dangaus begalybė-
Sielos verpetuose gimusi mano našta ir esybė...
Duona kasdienė, nugrimzdus erškėčių spygliuos,
Kur niekad Dievo ranka nepasiekia...
Šiąnakt nuodėmių jūroje peiliais alsuos
Sielos kartybė bemiegė...
–––
Subscribe to:
Comments (Atom)